Budizmas Mongolijoje. Atsiradimas. Istorija. Apeigos

Mongolų gentims jau gilioje senovėje teko susidurti su uigūrais - tiurkų kilmės tauta, gyvenusia ir klajokliškai ir sėsliai. Tarp uigūrų jau buvo paplitusios pasaulinės religijos: krikščionybė, musulmonybė ir budizmas, kuris ypač buvo paplitęs uigurų gyvenamos teritorijos rytuose - artimiausiai mongolams. Iš jų mongolai sužinojo apie budizmą, nors religija plačiai nepaplito tarp tautos, tuo metu užkariavusios vos ne pusę pasaulio. XIII-XIV a. karinė stepių aristokratija kartu su chano gimine persikraustė iš stepių į kiniečių miestus, nustoja tenkintis senais idealais, religijoje - šamanizmu, ir instiktyviai, saugodamiesi kiniečių įtakos, noriai pasiduoda Tibeto lamų ir vienuolių religiniam vadovavimui, priima budizmą, traukiantį religinių apeigų iškilmingumu, savo pakantumu senam mongolų tikėjimui. Nors XIV a. pasirodo budizmo veikalai mongolų kalba, nors imperatoriai visokeriopai remia naują religiją, budizmą priėmė tik aristokratija gyvenusi Kinijos ir Pietų Mongolijos miestuose. Pagrindinė gyventojų masė liko šamanistais.

Manoma, kad budizmas į Mongoliją atėjo 1577 metais, kada pas Altan-chaną atvažiavo Tibeto lamų vadovas. Chanas buvo palankus ir svečiui suteikė dalai-lamos titulą. Jis neliko skolingas ir pavadino chaną Didžiuoju Chanu. Nuo to ir prasidėjo budizmo plitimas po Mongoliją. Po stepes klajojo jurtos, atlikusios šventyklų funkcijas. Lamaizmo idėjos apėmė visą Mongoliją.
Mongoijoje įsitvirtino lamaizmas. Lamaistą galima pažinti pagal geltoną kepurę (ovoodoi). Mongolų išpažįstamame budizme, tik dvasinis ryšys su mokytoju gali atverti kelią į nirvaną. Norinčių pasiekti nirvaną yra daug, tad ir lamų-mokytojų taip pat turi būti nemažai.

Įpatinga pagarbą tarp geltonkepurių turi tibetietis šventikas Czonchava - lamaizmo įkūrėjas. Jis sukūrė vienuolynų įstatus, pasmerkė vędusius vienuolius. įvedė iškilmingus ritualus, sudėtingoje šventikų hierarchijoje nurodė kiekvieno šventiko vietą. Lamaizmo dievybių hierarchija labai sudėtinga ir paini - ji jungia šimtus, jeigu ne tūkstančius dievybių. Pagrindinę masę sudaro sadykai - vietovių dvasios. Kada budizmas atėjo į Mongoliją, visi senieji dievai automatiškai pateko į budizmo panteoną.

Anksčiau apeigas atlkdavo klajojančiose šventyklose - didelėse jurtose. Bet greitai "klajojantis" budizmas pradėjo neatitikti laiko sąlygų. Mongolai pradėjo statyti kinietiško ir tibetietiško stilių medinius ir akmeninius vienuolynus. Parenkant vietą vienuolynui įpatingas dėmesys buvo skiriamas reljefui, upės, ežero, miško ar kalno artumui. Pirmenybė buvo skiriama senosiomis sakralinėms vietoms. Vienuolynai pagal dydį ir statusą buvo nevienodi. Didžiausius statė chanų įsakymu, kai kuriuos už vietinių gyventojų pinigus, turtingų lamų aukas. Kai kurie vienuolynai beveik visus metus stovėdavo tušti, juose apsigyvendavo tik švenčių metu. Didele įtaka turėjo vienuolynai pašvęsti šventiesiems - chubilganams. Toks vienuolynas buvo Manžušri-chit, pastatytas kažkada lamos-atsiskyrėlio gyventoje vietoje.

30- aisiais XX a. metais beveik visi šventikai buvo sušaudyti. Maršalui Čobolsanui įsakius apie 700 vienuolynų sulygino su žeme - netgi griuvėsių neliko. Nukentėjo ir Manžurši-Chit. Daugiau pasisekė sostinės Gandano vienuolynui. Tuometinė vadovybė pabijojo sunaikinti religinį ir kultūrinį šalies centrą.

Prieš šimtmetį prie Gandano sienų stovėjo gyvenamos jurtos, buvo prekybos-amtininkų kvartalas. Netoli apsigyvendavo ir chanai. Dabar, pergyvęnęs ateizmo laikus, vienuolynas atsigauna. Vienuolynas yra populiari vieta tarp maldininkų iš Kinios, Korėjos, Japonijos...

Be šventyklų, kiekviename vienuolyne yra keletas privalomų statinių. Pavyzdžiui, suburganai - kulto statiniai, kuriuose laikomi Budos atvaizdai, įvairios relikvijos. Kiti centrai traukiantys tikinčiuosius yra aukšti mediniai stulpai - tachilyin modo. Jų viršūnėje pastato indą su kvepalais ar žibintą. Tikintieji laikosi stulpo ranka ir eina ratu aplink pasaulio ašį, būtinai pagal laikrodžio rodyklę. Mongolijoje galima rasti nemažai ir kitų budistų šventų vietų - oovai stovi beveik kiekvienoje perėjoje, ar pagrindinių kelių sankryžoje; kalnų viršūnėse galima rasti uolų aprašytų budistų rašmenimis, vėliavų.