Vakarų Mongolijos istorija. Nuo Čingishano iki dabartinių laikų

Jau keletą tūkstančių metų iki mūsų dienų Vakarų Mongolijoje egzistuoja vis toks pats gyvenimo būdas - klajoklinė gyvulininkystė. Po stepes vis dar vaikšto arklių, avių, ožkų ir kitų gyvulių kaimenės, kalnų papėdėse baltuoja jurtos, kaip ir Čingischano laikais jodinėja raiteliai. Kalnų tarpekliuose ir plačiuose tarpukalnių stepėse klajojo hunai, gausios tiurkų gentys, kirgyzai, mongolai.

Dinlinai. Gyveno Sajanų-Altajaus kalnynuose, Minusinsko įduboje ir Tuvoje. Charakterizuojami kaip vidutinio ūgio, dažnai aukšti, tvirto kūno sudėjimo, pailgo veido, baltos odos spalvos, šviesūs plaukai, išsikišusi tiesi nosis, dažnai "erelio" tipo, šviesios akys. Šios išvados padarytos pagal rašytinius šaltinius, rado savo patvirtinimą ir archeologijoje. Sajanai-Altajus buvo afanasjevo kultūros, datuojamos apytiksliai 2000 m. p.m.e., tėvyne. Antropologiškai afanasjeviečiai - įpatinga rasė. Jie turėjo stipriai išsikišusią nosį, žemas akiduobes, plačią kaktą - pagal šiuos požymius jie priskiriami europiečių rasei. Nuo dabartinių europiečių afanasjeviečiai skyrėsi platesniu veidu.

Apie 1200 p.m.e. metus andronovo kultūrą išstumia nauja - karasukų, atnešta ateivių iš Šiaurės Kinijos. Kartu su šia kultūra palaidojimuose atsiranda naujas rasės tipas - europoido mišinys su mongoloidu. Dinlinai buvo ta tauta su kuria susimaišė iš pietų atėję hunų protėviai. Centriniame ir Šiaurės altajuje gyveno kipčakai - giminingos dinlinams gentys. Hunai neturėjo jokios valstybės. Atskiros šeimos klajojo po stepes su arklių, stambių ir smulkių raguočių, mažiau kaprunugarių ir asilų, kaimenėmis. Klajoklių gyvenimo būdas nebuvo bet koks klajojimas stepėmis. Pavasarį klajokliai persikeldavo į kalnus, į alpines pievas, žiemai nusileisdavo į mažasniegęs stepes. Vasaros ir žiemos stovyklų vietos buvo griežtai padalintos ir priklausė giminei ar šeimai. Iki III amžiaus p.m.e hunai jau valdo stepes nuo Gobio dykumos iki Sibiro taigos. Hunus suvienijo šanjunis (reiškė - aukščiausiasis) Mode (209 metais p.m.e.) ir įsteigė Hunų valstybę apėmusią dabartinę Mongoliją, Pietų Sibirą ir didelę dalį dabartinės Šiaurės Kinijos. 48 metais p.m.e. hunų valstybė subyra į pietinę ir šiaurinę valstybes. I m.e. amžiaus pabaigoje hunai pateko į vaslinę priklausomybę Kinijai. Antroje II amžiaus pusėje Mongolijoje ir teritorijose aplink ją, nugalėję hunus ir privertę juos pasitraukti į vakarus, įsigali sianbijai (kalbėje mongolų dialektu). Jų valstybė egzistavo neilgai - 235 metais galutinai suiro.

IV amžiaus pabaigoje į Vakarų Mongolijos teritoriją atsikraustė tele gentys. Tele neturėjo tvirtos organizacijos - kiekviena iš 12 genčių buvo valdoma vyriausiųjų. Gentys vežimais klajojo po stepes, buvo karingos ir laisvę mylinčios, nelinkstančios į jokį organizuotumą. Patys save vadino tele - iki šiol išlikęs Altajaus etnonimas - teleutas. Tele palikuonys - jakutai, telengitai, uigurai ir kt. Į rytus nuo jų gyveno žužaniai (kalbėje mongolų dialektu). 50-aisiais IV amžiaus metais jie susijungė karingą į Žužan ordą, kurios karinis ir administracinis vienetas buvo 1000 žmonių pulkas. Žužaniai, skirtingai nuo tele, stengėsi pragyventi iš duoklių ir priklausė nuo jų nukariautų tele genčių. V amžiaus pradžioje stepes nuo Chingano iki Altajaus valdė žužanių chanas Šelunis. 490 metais tele gentys sukilo ir vadovaujant Afudžilo pasitraukė į vakarus, prie Irtyšiaus. Žužanių orda sunyko V amžiaus pabaigoje -VI a. viduryje.

439 metais nedidelė (apie 500 šeimų) orda vadovaujama Ašino pabėgo pas žužanius užkariavus tobasams Šiaurės Kiniją. Tos "500 šeimų" atsirado susimaišius įvairioms gentimis Šansi vakaruose. Greičiausiai Ašino buvo nedidelės ordos vadas, kažkodėl neįsigyvenęs tarp skaitlingų sianbijų ir hunų kunigaikštysčių. III-V amžiuje tokios nedidelės ordos-valstybės atsirasdavo dažnai, ir sunykdavo nepalikusios pėdsako. Žodis "turk" reiškia stiprus, tvirtas. Kokia kalba anksčiau kalbėjo ši orda nežinoma, bet V a. viduryje, patekę istorijos akiratin, kalbėjo sianbijų (senaja mongolų) kalba. Mongolijos Altajaus priekalnės, kur atkako bėgliai, buvo apgyvendintos gentimis - hunų palikuonimis ir kalbėjusiomis tiurkų kalbomis. Ašino valdiniai, atnešę pavadinimą "tiurk" arba "tiurkut", asimiliavosi su aborigenais. 545 metais, Vakarų Vei imperijos, kariavusios su Rytų Vei imperija, imperatorius, ieškodamas sąjungininkų pasiuntė pasiuntinius pas tiurkų kunigaikštį Bumyną. Buvo sudaryta sąjunginė sutartis, laikoma paslaptyje. Bumyno valstybė buvo per silpna, kad kovotų prieš siuzereną - žiužanių chaną. Bet greitai atsirado gera proga - sukilo vakarinės tele gentys ir iš Vakarų Džungarijos pajudėjo į Chalką. Kada telesai buvo kelio viduryje, iš Gobio Altajaus tarpeklių pasirodė tiurkų kariuomėnė. Telesai nelaukė smūgio iš flango, be to nesiruošė kariauti su tiurkais, nuo kurių nebuvo nukentėję, o norėjo kariauti tik su nekenčiamais žužiniais, todėl jie greitai pilnai pasidavė Bumyno valdžiai. 551 metais Bumynas vedė kinų princesę ir gavo titulą Il-chan. Bet 552 metais mirė. Sostą paveldėjęs jo sūnus gavo Kara-Issyk-chano titulą, bet jis greitai keistomis aplinkybėmis mirė. Sostą užėmė jo jaunesnis brolis titulu Mugan-chanas. 553 rudenį jis nugalėjo žužanius, kurie pabėgo pas savo sąjungininkus - Rytų Vei imperiją. Ten jie užsiminėjo plėšikavimu, todėl 555 metais imperatorius išvijo juos atgal į stepes, kur jie greitai buvo išnaikinti tiurkų ir kidanių. Iki VII a. pradžios, tiurkai, aktyviai kariaudami, išplėtė savo valdas nuo Mandžiūrijos rytuose, užėmė Vidurinę Aziją; vakaruose jų valdų ribos siekė Juodąją ir Aralo jūras. VII a. pradžioje valstybė suskilo į Rytų ir Vakarų kaganatus. Po truputį abi valstybės sužlugo. Rytiniai tiurkai pateko Kinijos valdžion ir buvo nustumti į Altajaus kalnus. 679 metais tiurkai sukilo prieš kiniečius ir 694 metais įkūrė antrajį kaganatą, kuris pragyvavo iki 744 metų. Nuo 755 metų Mongolijos Altajus patenka uigurų chanato valdžion. 847 metais ir uigurų chanatas žlugo - buvo nugalėtas kirgizų. X amžiaus pradžioje į istorijos arena iškyla kidaniai - mongolų kilmės tauta. 917 metais kidaniai užima šiaurinę Kiniją, jų vadas Abaočži pasiskelbia imperatoriumi ir įkuria naują dinastiją Liao. 924 metais dinastijos įkūrėjas nugali ir išstumia kirgizus iš Mongolijos. Kirgizai buvo paskutinė tiurkų tauta valdžiusi Mongolijoje; po jų nugalėjimo Mongolija įgijo etnografinį charakterį išlikusį iki šių laikų. Tiurkų nebuvimu pasinaudojo ir atsikraustė į Mongolijos teritoriją kidaniam giminingos mongolų gentys. Iki mongolų genčių suvienijimo XIII a. visa Mongolija nominaliai priklausė Liao imperijai.
 
XIII amžiaus pradžioje teritorija patenka į Čingis-Chano suvienytą Mongoliją (Ik Uls). Apie tą laikotarpį galima rasti nemažai literatūros, todėl čia nesiplėsime. XIII a. pabaigoje imperija suskilo į keletą valstybių, XIV a. pabaigoje baigė savo egzistavimą. XV amžiuje Mongolija suskilo į Vakarų ir Rytų, XVI a. - į Šiaurės ir Pietų, 1636 Pietų Mongolija (Vidinė Mongolija) manžūrų buvo įtraukta į Kinijos sudėtį, Šiaurės Mongolija (Išorinė Mongolija) į Kinijos imperijos sudėtį pateko XVII a. pabaigoje.

Vakarų Mongolijoje ir Kinijos Cincziano provincijos dalyje egzistavo paskutinė klajoklių valstybė - Džungarų arba Oiratų chanatas. Dabartiniai Mongolijos Altajaus gyventojai - oletai, derbetai, torgoutai, zachčinai, urianchajai, miangadai ir kiti kildina save iš džungarų. Mongolai džungarais (kairioji ranka) vadino Čoros giminės kunigaikščius, kurių valdos buvo prie Ili upės dabartinėje Kinijoje. Galinga Džungarų (Oiratų) valstybė susikūrė apie 30-uosius XVII amžiaus metus. 1688 metais Džungarų chanas Galdan su 30 tūkstantine kariuomene įsibrovė į Chalchi. Sumušti chalchų kunigaikščiai paprašė užtarimo Manžiūrijoje. Manžiūrai puolė džungarus, bet pralaimėjo. Tada imperatorius Kan-si pasiuntė dar didesnę, turinčią artileriją, kariuomenę. Mūšis neatnešė pergalės nei manžiūrams, nei džungarams. 1696 metais, netoli dabartinio Ulan-Batoro įvyko mūšis. Džungarai buvo nugalėti, bet ir manžiūrai patyrė didelių nuostuolių. Galdan-chanas su kareivių būriu pasitraukė į vakarus. Vėliau pagal vienus šaltinius mirė nunuodytas, pagal kitus - nuo ligos, keliaudamas į Tibetą. Chanu tapo Galdano sūnėnas Cevan-Rabdanas. Imperatorius Kan-si pas jį pasiuntė pasiuntinius siūlydamas tapti jo vasalu. Chanui atsisakius, vėl prasidėjo karas tarp manžiūrų ir mongolų. Džungarai atkakliai priešinosi, ne kartą sumušė kinų kariuomenę. Po Cevan-Rabdano mirties chanu tapo jo sūnus Galdan-Cerenas. Jis vėl pradėjo puolimą. Kobdo upės slėnyje jis nugalėjo 20 tūkstantinę imperatoriaus kariuomenę, bet rytinėse Chalchų stepėse džungarai pralaimėjo ir atsitraukė. Greitai buvo pasirašyta taikos sutartis. Tada džungarai užpuolė kazachus, sutriuškino vidurinį jų žuzą (genčių sajungą); kazachai pasitraukė net iki Orienburgo. XVIII amžiaus pradžioje didžiulė manžiūrų kariuomenė užpuolė Džungariją, sistemingai naikindama gyventojus. Klajokliai gelbėjosi pasitraukdami į Rusijos imperijos valdas. Oiratai, kurių buvo apie 600 tūkstančių, beveik visi buvo išnaikinti, išskyrus apie 40 tūkstančių pabėgusių į Rusiją ir nedaugelį išlikusių Mongolijos Altajuje prie Kobdo (Džargalant) miesto. Jie ir buvo dabartinių rajono gyventojų protėviai.

Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. pradžios Mongoliją valdė kinai. 1921 metais Mongolija išsivadavo nuo kinų ir Išorinės Mongolijos teritorijoje įkūrė savo valstybę.