Nacionalinės žvejybos Mongolijoje įpatumai

Pasakyk Mongolija ir daugeliui mintyse: bekraštės stepės, kalnai be augalijos, dykumos. Ir klys. Aišku tai irgi galima pamatyti, bet ten rasite ir sniegu padengtus kalnus, ir sraunias upes, ir mėlynus ežerus. Didžiausias Mongolijos Altajaus turtas - ežerai. Tūkstančiai didelių ir mažesnių, gėlų ir sūrių, pratekamų ir ne, nuo turkio iki tamsiai juodos spalvos. Daugelis upių sraunios, krikšktolinio skaidrumo vandeniu. Prie kai kurių ežerų stovi po keletas jurtų, prie kitų taip ir nepamatysite žmonių. Ežeruose ir upėse gausu žuvies. Apylinkės - rojus daugybei įvairių paukščių.
Ežerai atokiai nuo didesnių gyvenviečių, žuvies sūdymo ar rūkymo būdai nėra vietiniams žinomi (Be to kam ją valgyti, jeigu yra gausybė mėsos? Mongolų racione žuvis nėra įprastinis valgis) , be to yra rimtesnių užsiėmimų negu žvejoti - reikia gyvulius prižiūrėti. Įsivaizduokite Mongolijos realybę - krantuose nėra įprastinių "ragotinių" atremti meškerėms, nėra takelių į" žuvingas" vietas, nėra mašinų ir žvejų "užsikalusių" vietas jau nuo penktadienio. Vandens paviršiuje - nematyti nė vienos valties, negirdėti variklių burzgimo.
Važiuodami sustojome prie Churgan-Nuur ežero. Nesenai nulijo nedidelis lietutis ir žolėje vaivorykštės spalvomis žibėjo lašeliai. Kalnų šlaituose ganėsi daugybė gyvulių, nuostabiai derėdami su gamta ir su peizažu, baltavo klajoklių vasaros stovyklų jurtos. Pasistiebęs balnakilpėse, ant mažo gauruoto arkliuko, nuo jurtų prie avių bandos šuoliavo mongolas piemuo, aukštu tenoru dainuodamas melodiją taip derančią prie bekraščių stepių, aukštų kalnų. Pamatęs mus, pamojavo chalato "deli" rankove ir nutolo kalnų pusėn. Mums neįprasta daina girdėjosi vis tyliau ir tyliau.. Negaliu nesistebėti vietinių elgesio betarpiškumu - na ir kas, europiečiai. Jie atvažiuos ir išvažiuos, o dainą reikia pabaigti dainuoti..

Pakilus ant kalno, atsiveria puiki slėnio, kurio viduryje didžiulis turkio spalvos ežeras, panorama. Churgan-Nuur ežero krante (aukštis 2072 m) oras toks vaiskus, kad tolimas kalnagūbris, sniegu padengtomis viršūnėmis, atrodo visai šalia.
Žvejybos pradžia nuliūdino pačius nekantriausius, ant muselių niekas nekibo, nors nuo uolėto kranto vandenyje matėsi paukiojantys žuvies būriai. Išsitraukėme spiningus. Karštligiškai keitėme blizges ( buvome susitare - kas pagaus pirmą žuvį atleidžiamas nuo žuvies darinėjimo). Kartais žuvis užmina tokias mįsles, kad įminti jas padeda tik atsitiktinumas. Taip atsitiko ir šįkart. Žuviai "siūlėme" įvairiausias "naujausias" ir brangiausias blizges, o kiršliai pradėjo kibti ant paprasčiausių baltai-raudonų. Paminėsiu, kad kitomis dienomis ir kitose vietose didelių mįslių žuvys neuždavinėjo - kibo beveik ant visko ką joms pasiūlai. Numalšinę azartą pagalvojome "O kur sultonas" - taip vietiniai vadina osmanus. Pagalvoje, kad stambi žuvis gyvena toliau nuo kranto, su katmaranu pasiuntėme žvalgus. Ir prasidėjo. Iš laivo pasigirdo: "Yra", "Bl.., nuėjo biaurybė!" "Na ir žvėris" ir kiti šauksmai išeiškiantys žvejų orgazmą. Po kokio pusvalandžio tapo aišku, kad žuvies su kaupu užteks pusryčiams ir vakarienei. Pajutę kaifą traukiant žuvį, palaikę rankose, paleisdavom atgal į gelmes..
Osmanai išoriškai panašūs į stambius sterkus ir kova su jais suteikia daug malonumo. Trijų-penkių kilogramų svorio plėšrūno smūgis privers sudrebėti kiekvieno žvejo širdį, ir be graibšto ištraukti jį gana sunku. Osmanai gerai kimba ištisus metus, bet kartais dėl oro "užsikaprizina" ir verčia žvejus imtis įvairių gudrybių. Kaip juos gaudyti kiekvienas žvejys sprendžia pats: kas su museline, kas su spiningu.. Labai įdomu juos žvejoti naktį iš valties. Kai stambi žuvis lengvai tempia valtį tolyn nuo lauželio šviesos, adrenalino kiekis kraujyje gerokai padidėja. Visko suvalgyti neįmanoma, be to laukia kitos žvejybos vietos..
Saulėtekis ar saulėlydis ežero pakrantėje - dovana poetams ir dailininkams, spalvos gamai aprašyti neužtenka žodžių.. Išsimaudęs skaidriame ežero vandenyje, pradedu pavydėti nardymo mėgėjams - kaip įdomu būtų apžiūrėti ežerą "iš vidaus". Žvejyba truputį pabodusi, tad nusprendžiu pasivaikščioti po netoliese esančią plytos spalvos apirusių uolų grandinę. Jeigu žiūrėti žmogaus ieškančio vietos ilgiau apsistoti akimis, atsitinka nuostabūs dalykai: prie gražios kalvelės pabėdės visiškai lygi aikštelė su kadaise stovėjusios jurtos pėdsakais. Net ir aš supratau, kad vieta palikta jau ne vieną dešimtmetį - nėra šių laikų šiukšlių, kurias palieka (nors ir labai nedaug) gyvulių augintojai. Užtat tarp retos žolytės, smėlyje radau molinių indų šukių, virvių, supintų iš arklių plaukų, likučių, neaiškios paskirties medžio gaminių gabaliukų.. Pajudinus smėlį staiga sublizgėjo. Metalinė sagtelė su ornamentu! Vėliau apytiksliai paaiškėjo, kad tai sidabrinis kario arklio balno papuošalas, išlietas, ornamentas išraižytas rėžikliu. Pagamintas 16-17 amžiuje. Kolega, žvejodamas, ežero pakrantėje irgi rado įdomų radinį - apie 4 cm diametro ir apie 3 mm storio tobulai apdirbtą akmenį savo formomis primenantį labai didelę monetą. Vienoje pusėje išraižytas ornamentas, gaila nuo laiko labai neryškus. Gal senovinis pinigas? Gal papuošalas? Iki šiol dar neišsiaiškinom..
Yra legenda, kad mongolai žuvies nevalgo, todėl jos tiek daug. Valgo jie žuvį, tie kurie gyvena prie ežero ar prie upės. Keletą mačiau net žvejojančių - nors tai retenybė. Labai įdomūs jų žvejybos reikmenys - delno dydžio blizgė, valo storis 0,3-05. Meškerykotis nenaudojamas - blizgė metama į vandenį ranka ir traukiama valą vyniojant ant ragotinės. Žuvį pagauna ir tokiomis primityiomis žūklės priemonėmis.. Bet jeigu mongolas gyvena ar klajoja kur vandens telkinių nėra - tada aišku - žuvies nevalgo. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad žuvies mėgėjų Mongolijoje nedaug. Pažįstamas mongolas paaiškina:"Kodėl aš turėčiau valgyti žuvį kai gyvuliai šalia, ir mongolų virtuvės pagrindas - mėsa. Šiandien vakare vaišinsiu "chorchogu" - aviena pagaminta ant įkaitintų akmenų". "Ačiū, -atsakau, bet į mėsą jau ir žiūrėti negaliu". "Tada galėsi pažiūrėti kaip aš mėsą valgau..."
Netoli Kinijos sienos, apsuptas kalnų snieguotomis viršūnėmis, plyti Churgan-Nuur. Čia Nacionalinis Parkas ir pasienio zona, nors padedant mūsų draugams iš Olgii leidimus gavome per nepilną valandą. Pagrindinis žvejybos tikslas - juodasis mongoliškas kiršlys. Nuostabu, kokia stipri žuvis - šį slidų raumenų gumulėlį sunku išlaikyti rankose. Ežerų kiršlys - sumuša visus svorio rekordus - nusišypsos sėkmė ir 2-3 kg svorio gražuolis pateks į jūsų krepšį. Labai gerai kiršliai kimba Kobdo-Gol upės ištakose iš ežero. Čia žuvies per dieną galima prigaudyti "pora tonų". Upinis kiršlys, juodas su melvu atspalviu ir vaivorykštės spalvos nugariniu plaukmeniu. Mongolų pasieniečiai parodė greitą žuvies išdarinėjimo būdą - peiliu daroma įpjova išilgai nugaros, kita skersai galvos ir dviem judesiais nusiima oda kartu su žvynais, pirštu iškrapštomi viduriai. Nuėmei odelę, pasūdei, palaistei citrinų sultimis, ar pabarstei citrinų rūgštimi ir po 15-20 minučių delikatesą galima valgyti. Aišku kiršlius ir kepėme ir virėme ir net rūkėme - kiršlys yra kiršlys - labai skanus visaip paruoštas. Dabar galima pagalvoti ir apie žuvies užsūdymą - reikia parvežti ir draugams paragauti..