 |
Mongolijos dykumos. Gobio dykuma. Gyvūnija ir agmenija
GOBIO DYKUMA. Didžiulė Gobio dykuma užima beveik trečdalį Mongolijos teritorijos. Dykumos pavadinimas kilęs iš mongolų kalbos žodžio "gov" - vieta be vandens. Vieną didžiausių pasaulio dykumų šiaurėje riboja Mongolijos Altajaus ir Changajaus kalnai, pietuose - Nanšianio ir Altyntago kalnagūbriai.
Gyvūnijos pasaulis gausus retais gyvūnais. Gobyje gyvena ir laukiniai kaprunugariai ir asilai, mongolijos kulanai, džeiranai, keletas antilopių rūšių, daugybė retų graužikų ir reptilijų, dar neseniai gyveno laukiniai Prževalskio arkliai.
Beveik per visą Mongolijos pietinę dalį, tūkstančių kilometrų platybėse, tarsi gigantiškos juostos, išsimėtčiusios kalnų grandinės. Tai - Gobi. Čia auga augalai ir gyvena gyvūnai nesutinkami nei ne vienoje kitoje žemės vietoje. Gobi užima visą pietinę Mongolijos dalį, taip pat nemažą teritoriją Kinijoje. Žemėlapiuose ji vis dar žymima kaip "dykuma", nors tai nėra visai tikslu. Pirma - kritulių Gobyje iškrenta ne taip ir mažai: 200-300 mm per metus, beveik pusantro-du kartus daugiau negu "klasikinėse" dykumose. Iškilusi 900-2000 metrų aukštyje Gobi taip pat pasižymi šaltomis žiemomis. Antra - pavadinimas Gobi aprėpia keletą visiškai skirtingo klimato, augmenijos ir dirvožemių teritorijų. Mongolai nelaiko Gobi vientisa teritorija - jie skiria net 33 skirtingas teritorijas: Druskožemių, Palaimingąją, Geltonają ir kitas teritorijas.
 |
 |
 |
| Gobi dykuma | Gobi dykuma | Gobio dykuma |
Didelės Gobio lygumas, apaugusios saksaūlu, keičia kalnagūbrių juostos, beveik nėra teritorijų padengtu smėliu. Smėlio kopos užima tik 3% Gobio teritorijos, o molingos ir akmeningos dykumos (gamad) užima didžiulius plotus. Didelę Gobi dalį sudaro platūs stepių slėniai, uolingi kalnai, molingi ir akmeningi gamad'ai, plačios įdubos su retomis oazėmis, druskožemiai ir takirai. Nežiūrint į sausą klimatą dykumoje galima rasti švaraus vandens telkinius, turtingą gyvūnijos pasaulį.
Vienas iš pirmųjų europiečių aprašęs Gobi buvo Markas Polas: "O dykuma, pasakysiu jums, didžiulė: nė per metus išilgai nepereitum. Visur kalnai, smėlis ir slėniai; niekur jokio maisto. Nei paukščių nei žvėrių čia nėra, todėl kad čia jie neranda nieko valgomo. Bet ten atsitinka tokie stebūklai: joji dykuma naktį, ir kam nors atsilikus nuo kelionės draugų; ir pradėjus jam vytis saviškius, išgirsta jis dvasių balsus, pasivaidena jam, kad draugai šaukia jį vardu; ir dažnai dvasios nukreipia jį ten iš kur neišsikapstyti, ir žūna jis ten. Ir dar: ir dieną žmonės girdi vaiduoklių balsus ir vaidenasi dažnai, kad aiškiai girdi, groja įvairiais instrumentais, tarytum būgnu"
© J.D.Endriukaitis