Kelionė į Vakarų Mongoliją. Plaukimas Mongolijos Altajaus kalnų upėmis

Liepos 15. Anksti ryte (6:42) iš Vilniaus traukiniu išvažiuojame į Minską. Kartu dar važiuoja apie 70 Kaukazo turiados dalyvių. Sutinkam nemažai pažįstamų. Jų kuprinytės palyginti su mūsų bagažu (po apie 50 kg. žmogui) atrodo lengvutės. Pusę vienuoliktos atvažiavome į Minską. Truputį lynoja. Susikraunam daiktus stoties kampe. Minskietis gana operatyviai atveža bilietus į Novosibirską (prašėme nupirkti Minske - žymiai pigiau negu Vilniuje). Nesunkiai nusiperkam ir atgalinius bilietus Novosibirskas - Minskas. Nauja Minsko geležinkelio stotis graži, švari ir patogi. Laiko dar yra apie 6 valandas, pasidalinę (vieni vaikšto, kiti saugo daiktus) nutariam pasivaikščioti po Minską, nusipirkti maisto produktų traukiniui. Užeinam į kavinę pavalgyti - meniu tik "sasiskos". Kainos labai nedidelės. Atsigeriam alaus, nusiperkam alaus ir kitų skysčių kelionės trumpinimui ir grįžtam pakeisti likusios chebros. Jie grįžta kokią valandą iki traukinio išvykimo, pareiškę, kad kavinėje kurią mes jiem rekomendavom mes suvalgėme paskutines "sasiskas". Gerai, kad dar viso alaus neišgėrėme. Pasistiprinam "tošnotikais" ir velkamės daiktus į traukinio atvykimo peroną. Kažkokie mes atsipalaidavę - "venzliukų" prisidaugino tiek, kad viena "chodke" nenuneši. Beveik pataikom susikrauti daiktus perone - tik per vagoną nepataikėm. Pagaliau traukinys atvažiuoja. Palydovė pamačiusi mūsų "šmotkes" (na tik gak apie pusę) rėkia "nepuščiu", na bet tai ne pirmas kartas - daiktus susitempiame į traukinį, pasižadėje išsiaiškinti vėliau. Iš tikro pas mus tik du negabaritiniai "pieštukai", o dėl svorio, tai kas tuos daiktus pasvers. Vėliau palydovė atsivedė labai fainą traukinio viršininkę kuri ir pasakė susimokėti už dvi bagažo vietas. Sumokėje apie 50 litų "zaičikais" kvito neėmeme, tad palydovė buvo labai patenkinta. Traukinys iš Minsko išvažiuoja prieš septynias vakaro; pradedame vartoti alų ir kitus kelionę trumpinančius gėrimus, vakare susipažįstame su fainais kalnų turistais iš Minsko.

Liepos 16,17. Iki Novosibo traukinys važiuoja 65,5 valandos. Laiką stumiam įprastai - miegas, valgis, alus, buvo net šachmatai. Galutinai susidraugaujam su minskiečiais, nueinam pas juos į svečius ir jie pas mus apsilanko.. Kažkurį vakarą (ar naktį) aplankome vagoną-restoraną, kainos kaip Rusijai nepigios.

Liepos 18. 13:30 vietiniu laiku. Pagaliau ir Novosibirskas. Kažkaip tingime trenktis su visu savo bagažu iki autobusų stoties (kuri nėra labai arti, kokie trys-keturi sustojimai troleibusu) ir nusisamdom autobusiuką "Gazelę" - privažiuoja vos ne prie traukinio. Kelionė iki Biisko (apie 350 km) gavosi po kokius 70 litų brangiau, bet mums traukinių iškankintiems žmonėms tai visai priimtina. Vakare (su keletu sustojimų pavalgyti ir atsigerti alaus, na dar kažkiek "sanitarinių" sustojimų pasiekiame Biiską. Prieš jį paskambiname (dėl transporto iki Mongolijos sienos buvome susitarę iš anksto) ir mūsų jau laukia. Permetam "šmotkes" iš "Gazelės" į "Gazelę", ušsidedam antspaudus ant imigracinių lapelių, užsiperkam dar maisto ir ne tik (jegu būtume žinoje "tik" kainas Mongolijoje!). Iki Tašantos (Rusijos/Mongolijos sienos) 600 km tai pusę "tik" atsargų suvartojame. Kelias eina per Altajaus kalnus, keletą perėjų, matosi Katunės ir Čujos upės. Labai gražios vietos. Naktį paskambina Dosčanas (tai žmogus kuris organizavo mums transportą Mongolijoje) ir pasakė, kad ant sienos mašinų daug, todėl gali vėluoti. Paryčiais užvažiuojame pavalgyti, aš neinu - miegu. Vėliau paaiškėjo, kad ir gerai.

Liepos 19. Prieš septynias ryto pasiekiame Tašantą. Ją rusų pasieniečiai vadina " Tošnota" - tai tikras pasaulio užkampis - keliolika apgriuvusių namų, truputį daugiau šiukšlynų, keletas "gatavų" altajiečių ir naujas jugų statytas muitinės terminalas. Mūsiškių mongolų dar nėra. Sutinkame latvius su autobusiuku "Wolsvagen LT" - jie pasiryžę pervažiuoti visą Mongoliją iki Ulaanbatoro ir grįžti atgal į Tašantą kitu keliu. "Na, na nuvažiuosit su folsvagenu" pagalvojau mintyse (Vilniuje sužinojau, kad nuvažiavo tik apie 300 km). Drybsom pasitiesę ant žemės kilimėlius, keletas iš chebrytės "miršta" - kamuojasi su skrandžiais, man po kojomis laikas nuo laiko siūbuoja žemė, galvoju "na ir sunkios pagirios". Pasirodo, kad žemė siūbavo ne tik man vienam - buvo nestiprus žemės drebėjimas. Latviai nuvažiuoja į muitinę, pasirodo vokiečių motociklistai. Paplepam su jais. Nuvažiuoja ir jie. Atvažiuoja "pazikas" su altajiečiais folkloro muzikantais - jie važiuoja į šventę Olgii. Vienas su dombra (tai dviejų stygų "balalaika") labai profesionaliai sugroja "Oginskio polonezą" - pasirodo jis profas baigęs koncervatoriją. Nusiperkam jo kompaktą. Busikas nuvažiuoja, o "mūsiškių" vis nėra. Rusas pasienietis susisiekęs racija su saviškiais nuramina: "Šiandien tikrai nuvažiuosit, jūsiškiai stovi eilėje". Nusiperkam alaus, kad nebūtų taip ilgu laukti. Pagaliau apie pusę keturių val. dienos "busikas-vazikas" pasirodo. Skubam, nes muitinės dirba tik iki penkių. Greitai pereinam Rusijos muitinę (reikėjo po "rengenu" pakišti tik po vieną kuprinę, aišku pasiėmėm lengviausias, busike esančių daiktų visai netikrina. Dar 20 km asfaltu iki Rusijos/Mongolijos sienos, paskutinis pasų patikrinimas ir mes jau Mongolijoje. Dar 4 km iki mongolų muitinės terminalo, formalumai užtrunka nepilną pusvalandį. Pasirodo jų darbo laikas jau buvo baigęsis - specialiai laukė mūsų. Už muitinės keletas namelių - Kyzyl-Jurt. Sustojame pavalgyti. Valgyklėlė gal ne daugiau 10 kv. m ploto, keletas stalų. Sukertam po desėtką mantų (tokie dideli koldūnai) - gana skanūs. Išgeriam keletą rusiškos degtinytės už pažintį. Iki Olgii apie 85 km, bet važiuoti daugiau negu 3 val. Sustojame prie kažkokio upelio, tada mums mongolai "stato"; likusią kelio dalį pramiegu. Apsistojame Olgii vietinių poilsio vietoje prie Kobdo-Gol upės, jeigu būtų medžių gal ir parku galima būtų pavadinti - suoliukai yra. Tamsoje pasistatome palapines.

Liepos 20. Atsikeliaim prieš devynias, devintą atvažiuoja busikas rusų vadinama "buchanka" arba "batonas". Reikia paminėti - dauguma mašinų Mongolijoje yra rusų gamybos, populiariausios - keturių ratų varomos "buchanka" ir "vazikai". Daug senų "Moskvičių" ir kitokio rusiško laužo. Yra ir japoniškų mašinų su vairu dešinėje, dauguma iš jų taip pat gerokai apdaužytos. Pusryčiauti važiuojame į turkų stiliaus restoraną, maistas neblogas, sąlyginai nebrangu. Papusryčiavę važiuojame į Nacionalinio Parko direkciją, kur nusiperkame leidimus (3000 tugrikų - apie 7 litus žmogui). Dosčanas surinkęs pasus nuvažiuoja pas pasieniečius apiforminti leidimų, mes į banką išsikeisti tugrikų ir į parduotuves. Dar užvažiuojame į Dosčano kontorą persikrauti fotoaparatų kortas į CD. Dauguma Bayan-Olgii aimago gyventojų kazachai, Dosčanas irgi. Olgii miestelis gana purvinas, namai apgriuvę, pačiame mieste daug jurtų. Apie pietus išvažiuojame prie upės (160 km) . Kelias gruntinis, iki Ulan-Chus kokių dešimt juostų pločio autobanas. Vairuotojas truputį moka rusiškai. Gurkšnojam šlykštų korėjietišką alų skambiu pavadinimu "Tiger", ant perėjos prieš Ulan-Chus stovi oovas, sutinkam grupę iš Šveicarijos. Pravažiuojame Ulan-Chus, Cengele sustojame pavalgyti. Valgykla kartu ir parduotuvė. Meniu kažkas panašaus į barščius ir kazy - arklienos dešra. Visai valgoma. Miestelis gana tvarkingas. Už miestelio kelias eina palei Kobdo-Gol upę, prie upės yra medžių, vaizdeliai labai įspūdingi. Už kokių 40 km pasiekiame tiltą; jurta ir šlagbaumas - Nacionalinio Parko Tavan Bogd pradžia. Dabar važiuojame į Mogoityn-Gol slėnį žiūrėti "akmeninių bobų" - balbal. Slėnis gana platus ir lygus. Pačių paminklų ne tiek ir daug, bet daugybė vadinamų "deer stones" - aptašyto akmens stulpų įkastų į žemę. Taip pat daugybė mažesnių akmenų įkastų į žemę ir išrikiuotų viena linija, ar tai pagal žvaigždes ar pagal pasaulio kryptis. Šie paminklai (balbal) dar mažai tyrinėti, manoma, kad tai keleto tūkstančių metų senumo tiurkų genčių kilmingųjų palaidojimo vietos, taip pat šventos vietos. Po to važiuojame pas mongolų pasieniečius, formalumus sutvarko operatyviai. Judame atgal link plaukimo pradžios vietos. Atsiranda idėjų plaukti per ežerus, bet jos greitai nusodinamos, nesinori kapliuoti kokius 40 km plačiais vandenimis. Stovyklavietę (apie 5 km iki Kobdo-Gol ištakų, prie Chorgon-Nuur ežero) pasiekiame jau temstant. Paskutiniai važiavimo metrai gana įspūdingi - tiesiai nuo stataus kalno, be jokio kelio. Na ir drąsūs tie vietiniai vairuotojai. Stiprus vėjas. Lomelėje, prieblandoje pasistatome palpines, ežero pakrantėje prisirenkame truputį "plavniko" lauželiui, pasidarome vakarienę, išgeriam po "išlaipinimo" "orvochromčiką" ir miegoti. Visi jaučiasi kažkokie priduję - ar tai aukštis veikia (ežeras yra 2072 m aukštyje), ar kelionės nuovargis.

Liepos 21. Paryčiais vėjas nurimsta. Atsibundu gal kokią dešimtą. Ežero vanduo lygus kaip stiklas, atsiveria puikūs vaizdai į kitoje ežero pusėje esančius snieguotus kalnus. Aleksandras jau pagavęs keliolika kiršlių. Pusryčiaujame ir neskubėdami pradedame rinkti katamaranus. Karšta, virš 30, o pavėsio jokio. Malkų nedaug - tik ežero pakrantėse truputį "plavniko"; bet turime malkų "medžiotoją" Fredį, kuris nemažai pasivaikščiojęs ežero pakrantėmis jų prirenka. Popiet vėjas vėl įsismarkauja, po truputį baigiame rinkti katus, tvarkom ir pakuojam maistą. Vakarop vieni išeina pasivaikščioti, Aleksandras - žvejoti. Pagauna du nemažus osmanus - po 2 kg kiekvienas. Bežvejodamas randa aiškiai žmogaus apdirbtą akmenį, didelės monetos formos, vienoje ploktšumoje neryškus ornamentas - įdomu kam tai buvo naudojama. Žuvies jau turime sočiai, kiršlius sūdome, osmanus kepame.

Liepos 22. Dar pasikrašptę prie katamaranų apie vienuoliktą val. startuojame. Ežeru plaukiame kokią valandą, vaizdai įspūdingi, vandenyje matosi nemažos žuvys. Ežero ištakose įsikūrę rusai žvejai, iš kato pakalbam, siūlosi prigaudyti porą tonų žuvies, į ką mes atsakome kad ir patys savo sugautos nesuvalgom. Pakviečia išgerti raudono vyno, bet kažkodėl atsisakome. Kobdo-Gol ištakose iš ežero galingos rėvos-slenksčiai ("šiveros"), nelabai sudėtingos, nors bangos jose vietomis siekia beveik metrą. Už pirmos rėvos stojame truputį prasimankštinti. Aleksandras išsitraukia spiningą ir per kokias 20 min. ištraukia dešimtį nemažų kiršlių. Toliau tęsiasi rėvos-slenksčiai (priskaičiavom apie 10), vėliau upė išplatėja, srovė nestipri. Upėje pilna paukščių - ereliai, antys, gulbės, visokių rūšių antys ir kitokie paukščiai. Prieš Godon-Gol žiotis keletas rėvų, ties žiotimis upė išplatėja, seklu. Upė įteka į tarpeklį, krantuose atsiranda medžiai (maumedžiai). Upėje stipri srovė, rėvos-slenksčiai (ne per sudėtingi), bangos, dešiniu krantu eina kelias. Krantuose ganosi arklių kaimenės. Kažkur tarpeklio viduryje, krante pamatome nuo medžio nulūžusią didelę šaką, tad stojame nakvynei - nereikės lakstyti malkų. Pasistatę palapines ir pavalgę - mes su Aleksandru einame žvejoti, kiti pasivaikščioti po apylinkes. Žvejyba pakolkas man nelabai sekasi, pagavau kokius penkis kiršlius, po to kibti visai nustojo. Matosi kad vieta nelabai kokia, nėra sietuvų, dar ir muselių nepriderinau. Aleksas su spiningu pagauna daugiau. Vakare žuvį sūdome, kepame (vėliau tai tapo rutina). Bedarinėjant žuvį Aleksandrą užpuolė erelis ir pavogė žuvies galvą. Erelių labai daug, jie turbūt pasiskirstę teritorijas, skraido po vieną, bet už kiekvieno posūkio ar naujoj stovyklavietėj vis naujas erelis, tad praminėm juos "budinčiais".

Liepos 23. Išplaukiam apie vienuoliktą (o kur skubėti), rėvos po truputį rimsta, bet srovė neša gerai. Priplaukiame tiltą (pro kurį atvažiavome). Nuo tilto žvejoja keletas vaikų (žvejybos reikmenys superprimityvūs - pagalys, valas, plūdė ir kabliukas). Pavaišiname vaikus saldainiais, pafotkiname ir plaukiame toliau. Už tilto upė paprastesnė, greitsrovis, rėvos. Vaizdai visur gražūs. Kairėje kažkoks jurtų kaimas (prie kai kurių jurtų stovi satelitinės lėkštės ir saulės baterijos), aukščiau matosi kažkokia šachta. Ties gyvenviete slenkstis su stovinčia banga iki 1 m. Toliau upės pobūdis nesikeičia, posūkiuose įspūdingos uolos. Stojame prasimankštinti, išsitraukiame meškeres. Vieta nebloga, tad pagaunu kokį pustuzinį kiršlių (per kokias 20 min.). Fredis užsikabaroja ant uolos nusfotkinti. Po to plaukiame toliau. Upėje kliūčių vis mažėja, kol galiausiai lieka tik gana nebloga srovė. Dar paplaukę apžiurim senas kapines, gana įdomios - virš kapo pastatomas rąstų "namelis". Dar paplūduriuojam keletą valandų beveik neirkluodami, srovė neša gerai, grožimės krantais. Ties Mucharyn-Gol pamatome neblogą vietą ir stojame kažkur apie 4 val. Kaip visada su Aleksu einame žvejoti, Fredis su Marium išeina į kalnus, kiti tyrinėja apylinkes. Žvejyba nebloga, prigaudom kiršlių. Vytis prie upelio žiočių atranda senovės palikimą - iš akmenų sukrautus ratus, išvalytą laukymę, apleistą aryką (drėkinimo sistemą). Vakare diskutuojama kas tai galėjo būti - laidojimo ar kultinė vieta. Iš kalnų grįžta Fredis su Mariumi, parneša laukinių svogūnų, rabarbarų, didžiulę kaukuolę (turbūt arklio) ir krūvą įspūdžių. Vakarienei verdame "ucha". Kyla diskusija ar pilti truputį degtinės jį ją, sako pagerina skonį, kiti sako - skani ir gryna. Vis dėl to sriubą pagardiname. Gavosi skanumėlis. Tad dar paragavome buteliuką degtinės - ar tikrai skani ir gryna. Paryčiui pirmą kartą palyja.

Liepos 24. Ryte nueiname pasižiūrėti "ratų", pažvejojame, ir po pietų išplaukiame. Vėjas labai stiprus, gerai kad mums pavėjui. Keturvietis katamaranas vietoj burės sugalvoja panaudoti Lietuvos veliavą ir plaukia "kreiseriniu" greičiu. Kažkas pareiškia "Lietuva veža". Prieš Cengel stojame gražioje vietoje pramankštinti kojas, pribėga būrelis vaikų, bet kukliai stovi atokiau, pavaišiname saldainiais. Krante vėjas atrodo dar stipresnis, tad ilgai nesiilsim. Prieš Cengel prasideda protakos, jomis plaukiame virš valandos. Dešiniame krante Cengel. Krantuose daug visokių gyvulių. Jų pabaigoje vaizdas panašus "į Nilo deltą" - upėje nendrių ir aukštų žolių salos. Galop upė pavirsta ežeru. Iš kairės įteka Cagan-Gol (Baltoji upė) - didžiausias Kobdo-Gol intakas. Upė prasideda ledynuose, vanduo pieno spalvos. Viena pusė ežero tamsios spalvos, kita pieno baltumo (Cagan-Gol vanduo); plaukdami keletą kartų užsirauname ant seklumų, prieš pat tarpeklį smelio kopos. Vaizdelis nuostabus. Toliau upė įteka į tarpeklį. Pradžioje nesudėtingas slenkstukas, vandens upėje beveik dvigubai daugiau, spalva balta. Vėjas dabar tapo priešinis, tad gal kokį kilometrą iki posūkio irkluojame iš visų jėgų. Už posūkio galingas slenkstis su stovinčiomis bangomis virš 1 m. Dar keletas slenksčių ir stojame nakvynei. Vanduo neskaidrus - kokia čia žvejyba. Vakare įprastinė stovyklos rutina, kurią praskaidrina Marius atidaręs sesers įdėtas lauktuves - rado šokolado ir "Trijų devynerių" butelį kuris ir buvo suvartotas. Dar pasivaikštom po apylinkes, vaizdai tikrai gražūs.

>br/>

Liepos 25. Išplaukiame kaip visada, apie vienuoliktą val., upėje keletas slenksčių su "bačkomis", toliau keletas kilometrų greitsrovio, prieš Turegtiin-Gol žiotis prasideda galinga rėva-slenkstis, kuri tęsiasi keletą km. Turegtiin-Gol žiotyse tikras miškelis, labai graži vieta. Palaipsniui rėva rimsta ir upė palieka tarpeklį. Toliau srovė gana stipri, laikas nuo laiko pasitaiko rėvos. Ties upės posūkiu į rytus, saloje stojame pietauti. Bepietaujant, kitoje upės pusėje ant skardžio ant arklių pasirodo keletas paauglių. Vienas iš jų taip nori bendrauti, kad rodo visus ženklus kokius tik žino. Po pietų stiprus priešinis/šoninis vėjas, tad mes su Mariumi dviviečiu katamaranu kartais "ritinėjamės" krantais. Gerai, kad iki Ulan-Chus buvo jau netoli, šiaip taip nusikapstėme. Stojame iš karto už tilto - rytoj iš ryto čia mus turi paimti mašina. Žvejoja būrelis vaikų (ant slieko, valas 0,5) - buvo pagavę keletą nedidelių kiršliukų. Bestatant palapines visi vaikai su entuziazmu puola padėti. Vytis ženklais, žodžiais - elektra etc. ir rodydamas akumuliatorius ir laidus bando išsiaiškinti kur galima pasikrauti kameros akumuliatorius, tuo metu prijoja keletas paauglių, vienas iš jų palydi iki kaimo. Ulan - Chus didesnę dalį užima buvusio sovietų karinio miestelio pastatai, dabar apleisti, pilna karinės technikos laužo. Viename name pastatę akumuliatorius krautis, kad krovimo laikas neprailgtų, parduotuvėje nusiperkam alaus ir stipresnių gėrimų (tarp kitko degtinės butelis Mongolijoje kainuoja nuo 1000 iki 3500 tugrikų - apie 1-3 USD, brangioje degtinėje jau ir auksas plaukioja, stiprumas iki 38 laipnių, nors ir pigi degtinė visai gera). Sėdim parkelyje ir gurkšnojam. Vytis nuėjo į trobą pakeisti akumuliatorių, grįžęs pasakė: "Grįžo šeimininkas, visi kviečiami į svečius". Susėdome, žmona padengė stalą įvairiais valgiais, šeimininkas ištraukė alaus, išgėrėme, tada mes buteliuką, jis buteliuką ir t.t. Bendravom ženklais, lietuviškai ir kazachiškai, bet labai maloniai, vaikai šoko šokius (labai neblogai), jie dainavo, mes dainavome ir taip toliau. Į stovyklą grįžome jau vėlai.

Liepos 26. Sutartu laiku (9 val.) atvažiavo mašina, katamaranus neišardę pririšome prie stogo ir (užsukę pasiimti akumuliatorių kurie visą naktį krovėsi; šeimininkas prikrovė krūvą lauktuvių - visokių skanių sūrių)  išvažiavome į Olgii. Vairuotojas pavaišino pietumis, dar aplankėme parduotuves ir turgų, kur išsikeitėme pinigus, prisipirkome daržovių, tiubeteikų ir kitokių suvenyrų ir išvažiavome prie kitos upės (165 km). Už kokių 50 km - nuostabus, didelis, turkio vandens spalvos Tolbo-Nuur ežeras. Už jo užsukome į jurtą pavalgyti, maistas - labai skani arbata su pienu, visokie sūriai ir sviestai, kažkas panašaus į žagarėlius.. Skanu ir sotu. Kai paklausėme kiek skolingi, vairuotojas (truputį mokėjo rusiškai) išvertė - nieko, dar nustebo, kad siūlome sumokėti. Jurtoje stovi televizorius (turi "lėkštę, maitinamas saulės baterijų ir akumuliatoriaus) keletas spintelių ir kokios 7 geležinės lovos, per vidurį krosnelė. Ant sienų kabo kilimai. Labai švaru, tvarkinga ir jauku. Važiuojame toliau. Nors ir gruntkelis, bet važiuoja apie 70 km/h. Pamatėm žveriuką panašų į riebų barsuką (kazachiškai - suur), tai vairuotojas kokias 5 minutes su mašina vaikėsi po stepę, norėdamas jį mums parodyti iš arčiau. Gana greit pasiekėme Deluun (somono centras). Vairuotojas pasitikslino kelią prie upės, mes nupirkome šampano ir paveikslą ateinančiam Mariaus gimtadieniui, ir pasukome prie upės. Tas Deluun kuris parodytas rusų kariniame žemelapyje, nuo jo išleidimo datos pakeitė dislokacijos vietą turbūt keletą kartų, radome ir senesnio Deluun griuvėsius, bet tai irgi ne tas kur pažymėtas žemelapyje. O kelių keliukų stepėje pilna. Upės slėnis matosi, o kaip iki jos privažiuoti? Truputį pasiklydom. Važiuodami per upelį truputį užstrigome, pakvipo degančia sankaba, važiuojant per kupstus vienas ratas įkrito į duobę, vos neapvirtome, mašina jau buvo pakrypusi kritiniu kampu. Automobilių "šešiukė".. Vairuotojas nuvažiavo prie jurtos, į kabiną pasisodino vietinį "locmaną" ir su jo pagalba temstant pasiekėme upę. Jokių malkų nėra, aplinkui vien žolė - vakarienę virėme ant dujų.

Liepos 27. Iki pietų ilsimės, žvejojame, kiti eina pasižiūrėti akmens "ratų", kapinių ir košų. Aleksas prilupa apie 20 nemažų kiršlių, man kažkodėl visiškai nekibo. Po pietų išplaukiame. Upė vingiuoja, seklios rėvos, bet braidžioti netenka. Krantuose pievos, vietomis šlapios. Tolumoje matosi vienišas geras. Po kokios valandos iš dš. prie upės prieina kalnas, už posūkio vagoje atsiranda akmenys, gana seklu, reikia daug manevruoti. Krantuose atsiranda krūmai, gražios stovyklavietės. Upėje matosi nemažų kiršlių būriai, rėvos, tarp jų gana nomali srovė. Po kokios valandos stojame nakvynei dš. krante. Žvejojame, kiti eina pasivaikščioti į kalnus. Ten randa petroglifus ant uolos. Grįžus Romas pasigenda savo bloknoto, kur rašė dienoraštį. Tenka grįžti atgal. Gana neužilgo grįžta, gerai, kad ne ant pačios viršūnės paliko. Vakare, kaip visada kepame žuvį.

Liepos 28. Mariui nuo pat ryto kažkas su skrandžiu, blogai jaučiasi. Išplaukiame kaip visada apie vienuoliktą. Upėje retkarčiais rėvos, vanduo skaidrus, matosi žuvies būriai. Po kokios valandos stojame Mariaus gydymui. Priskiname pelynų, išverdame nuoviro ir liepiame gerti. Plaukiame vėl. Upė ramesnė, stipriai vingiuoja. Po kokios valandos prie upės atsiranda medžiai, upė teka protakomis. Vienoje vietoje gerokai pamanevravom tarp vandenyje esančių medžių, išlipti nereikėjo. Už protakų dš. didelė laukymė, stojame "pasiganyti". Laukymėje voliojasi keleto avinų griaučiai, tušti degtinės buteliai, laužavietė - vietinių šventės vieta. Už kokio kilometro iš dš. upę suspaudžia kalnas, už staigaus posūkio į dš. nuolydis padidėja, vagoje akmenys, seklios šiveros. Reikia nemažai manevruoti. Toliau trijose vietose protakos, vienoje vietoje užvarta, katamaraną persinešėme kokius 10 metrų. Ties Aguityn-gol dš. didelė laukymė, matyti Aguityn-Gol ir Nurtyn-Gol slėniai, aiškiai matosi kaip priekyje Buyant-Gol pasuka į tarpeklį. Prieš pat posūkį prasideda slenkstis-rėva. Sl. pradžioje nemažo kritimo šivera, posūkyje nestiprus prispaudimas į dš. uolą, nedidelė nuopyla, slenkstis baigiasi apie 300 m ilgio akmenuota šivera. Už uolos pietaujame. Žvejojant su visa musele nutrūksta koks 2 kg. kiršlys. Gaila. Toliau upėje nemažas nuolydis, ištisinė nesudėtinga rėva. Krantuose auga dideli topoliai, puikios stovyklavietės. Už staigaus posūkio į kr. pirmasis slenkstis. Įvarėme be žvalgybos. Nuopylos per akmenis, gale dš. posūkyje nestiprus prispaudimas į uolą. Už slenksčio stojame fotografuoti keturviečio katamarano, jam praplaukus, nusprendžiame čia stoti nakvynei - labai jau graži vieta - dš. krante nedidelė topolių giraitė (viename buvo erelio lizdas), keletas juodos spalvos "puntukų". Vieni eina "pasiganyti" po apylinkes, Marius atsigulėti, aš su Aleksu kaip visada žvejoti. Kartu apžiūrėjome ir žemiau esančius slenksčius. Už antro slenksčio susiradau sietuvą, kiršlių apstu, lupau kol neatsibodo. Vakarop ir Marius truputį atsigavo, nors kai pirmą kartą pasimatavo temperatūrą termometras rodė 40 C. Nelabai patikėjome; pamatavus dar sykį - normali.

Liepos 29. Išplaukiame kaip visada 11 val. Priekyje 3 slenksčiai. Pirmame "primėtyta" riedulių, nuopylos. Pirmieji plaukiame mes su Mariumi, kiti filmuoja, fotkina. Vanduo upėje žemas, tad gana nesunkiai išmanevruojame, nors paplušėti teko. Stojame iškart už slenksčio. Mes filmuojame. Keturvietis slenkstį irgi praplaukia "švariai". Analogiškai įveikiame ir sekantį slenkstį. Paskutiniame sl. jau tingime fotografuotis. Toliau upėje didelis nuolydis, ištisinės šiveros, slenkstukai. Varome "kaip nuo stogo". Locijos jokios neturime (turbūt pirmieji plaukiame šia upe), ties kiekvienu posūkiu vis pasiruošę stoti - gali būti slenkstis ar koks upę pertvėręs medis. Keturvietis plaukia atsilikęs kokius 200 m. Laikas nuo laiko stojame pailsėti. Priplaukiame slenkstį ("Išėjimas"). Gana gražus. 2 pakopų. Pirmą pakopą praplaukiame " iš eigos", antrą truputį pažvalgome dš. krantu, pastatome kamerą ir plaukiame. Mūsų katas įėjime "užsirovė" ant povandeninio akmens, nusikrapštėme ir toliau praplaukėme sėkmingai. Keturvietis praplaukė be nuotykių. Toliau upė rimsta, po kiek laiko dš. didelė laukymė, stovi keletas gerų, pasimuojuojame su vietiniu ant arklio, stovi išplėtęs akis - aišku plaukiančių šia upe nematė. Už kokio km. dar vienas slenkstis ("Ger'as"). Pažvalgę kr. krantu, manevruodami tarp riedulių, sėkmingai praplaukiame. Toliau upė ramesnė, gėrimės krantais. Po keleto valandų plaukimo prasideda protakos, krantuose daug gerų, upėje kliūtys - arkliai, jakai. Labai gražūs arkliai nekirptais karčiais. Vienoje vietoje sustojame pasimankštinti. Prijoja vietiniai paaugliai, "pasišnekame" ženklais. Protakų pabaigoje iš dš. į upę leidžiasi aukštos stačios uolos, aukštai po jas ir nuobyrynus laksto ožkos. Gali ir kokį akmenį "paleisti", gerai, kad su šalmais. Upėje keletas nemažo nuolydžio akmeningų šiverų. Už Dund-Us žiočių, dš. stojame nakvynei. Vieta nebloga. Pirmą kartą šioje upėje, kokį pusvalandį, nestipriai palyja. Kitą dieną suplanuota "dniovkė" - keturiese lips į 3775 m aukščio kalną, mes su Aleksu aišku žvejosime.

Liepos 30. Kai atsikėliau, chebrytė jau buvo išėjusi į kalnus. Pavalgiau ir žvejoti. Susiradau neblogą vietelę, bet greitai atsirado vietiniai žvejai (išeiginės, greičiausiai atvažiavę iš Hovd). Vaikai ir keletas suagusiųjų. Meškerės - pagaliai, valas koks 0,5 mm, plūdės ir kabliukai irgi įspūdingo dydžio. Žvejoja ant sliekų. Bemėtydami tuos "agregatus" išbaido visą žuvį, o pamatę vietą iš kur ištrauki kiršlį, visi meta meškeres ten. Atsibodo, tad perbridau upę, ir patraukiau prieš srovę ieškoti kitos vietos. Už kokio km. radau, ir pagavau keletą neblogų egzempliorių. Po pietų į tą vietą nuėjome jau su Aleksu, bet ten radome vietinius su UAZ-iku, paaugliai gaudė žuvį (greičiau baidė), suaugę poilsiavo (buvo atvažiavę iš Hovd). Vienas truputį mokėjo rusiškai, pavaišino visokiais sūriais, teko išgerti po porą taurelių degtinės, bet ir tokiomis sunkiomis sąlygomis kiršliukų pagavome. Vakarop stovyklavietę aplankė keturi paaugliai (nors vaikai praėjo pro stovyklavietę ne kartą, niekas nedingo, nors daiktai buvo nesaugomi ir išmėtyti kaip papuolė), savanoriškai padėjo išdarinėti žuvį, bandė išmainyti sliekus į kabliukus.. Chebrytė iš kalnų grįžo jau sutęmus, pilni įspūdžių.

Liepos 31. Išplaukiame apie vienuoliktą. Upė rami, po kokio pusvalandžio plaukimo upėje dideli akmenys, trumpas slenkstis. Toliau upės vagoje atsiranda akmenys, upė po truputį tampa sudėtingesnė. Dar po pusvaldžio upę pertveria du "namai" - slenkstis "Dvi piramidės". Už jo upėje pilna įvairaus dydžio akmenų, ištisinė rėva slenkstis. Pastoviai manevruojame. Atkarpos pabaigoje slenkstis "Siauras" - upę iki kokių 4 m pločio suspaudžia dideli rieduliai. Slenksčio pradžią pertvėręs rąstas, todėl sl. pradžią apsinešame dš. per akmenis. Dar toliau slenkstis "KK", įveikiame be problemų. Upė nurimsta, vidutinė srovė, retkarčiais pasitaiko šiveros ir rėvos. Krantuose kartais pasitaiko jurtos. Nuo Uliastain-Gol srovė vėl sustiprėja, paskutinis slenkstis upėje. Truputį užstringome ant akmens, bet nesunkiai nusikrapštėme. Greitai upė palieka tarpeklį. Upėje gana stipri srovė, gana galingos šiveros. Krantuose plačios pievos, ganosi visokie gyvuliai, palaipsniui daugėja jurtų. Upėje "kliūtys" - stovi arkliai, brenda karvės, jakai. Už kokių 5 km prasideda protakos, bet "nepiktybiškos". Dar po kokios valandos plaukimo prie upės iš kairės prieina uolos; stojame nakvynėje dešinėje - vėliau pasirodo, kad tai buvo paskutinė stovyklavietė upėje kur galima rasti malkų.

Rugpjūčio 1. Išplaukiame apie dešimtą, po keleto valandų pasiekiame Hovd'ą. Stojame apie 1 km pieš tiltą, dš., plačioje pievoje. Krante "judėjimas" nemažas - vietiniai maudosi, ganosi nemažai gyvulių. Išsirinkę laivus, po keleto valandų einame apžiūrėti miesto. Miestas gana (sąlyginai) žalias. Aplankom keletą parduotuvių (vakare švęsime Mariaus gimtadienį), apžiūrim keletą paminklų, aptinkam disko-barą skambiu pavadinimu "Vibrator", iš išorės apžiūrim dacaną, vėliau manžiūrų tvirtovės liekanas ir grįžtame į stovyklavietę. Pradedam švęsti Mariaus gimtadienį. Po kokio pusvalandžio prijoja girtas mongolas, po kelių taurelių "lūžta" ir užmiega. Keletas jo karvių kantriai stovi vandenyje ir laukia. Mes jodinėjamės arkliu. Netoliese pritūpia kokie 7-9 ereliai - gal pas juos susirinkimas, o gal atsisveikinti atskrido. Jau sutemus mongolas atsigauna ir nujoja link namų. Gimtadienis baigėsi.

Rugpjūčio 2. Apie 9 val. atvažiuoja mašina mūsų paimti. Važiuojame į turgų. Turgaus prieigose galybė bilijardo stalų - turbūt nacionalinis mongolų sportas. Intensyviai deramės, prisiperkam mongoliškų kepurių, odinių chalatų, sūrio ir kitokių menkniekių. Dar aplankome dacaną, dabar jis atidarytas ir kokią 12 val. išvažiuojame į Olgii. Kelias "mongoliškas" - duobėtas gruntkelis, sustojame papietauti gere, vakare pasiekiame Olgii. Įkalbame Romą nusipirkti dombrą, tad kurį laiką važinėjam po miestelį. Nakvojame "parke" prie upės.

Rugpjūčio 3. Išvažiuojame labai anksti, gerai neprabudę, apie 5 val. ryto. Apie 8 val. pasiekiame Kyzyl-Jurt. Mašinų eilėje nemažai. Pavalgome mantų ir laukiame. Paplepame su kelionių po Mongoliją organizatorium iš Barnaulo, su archeologu iš Šveicarijos, ir po kokios valandos patenkame į mongolų muitinę. Joje užtrunkame neilgai. Prie Rusijos sienos eilėje daug mašinų. Einu pašnekėti su pasieniečiais, iš toli parodau traukinio bilietus, pasakau, kad Tašantoje jau seniai mūsų laukia - ir jie sutinka praleisti mus be eilės, bet tik tada, kada baigsis pietų pertrauka. Po kokių dviejų valndų pajudame, prie muitinės irgi eilė, bet ir vėl pavyksta susišnekėti. Mašinos ratus apipurškia, mums liepia batais įlipti į duobę su kažkokiu tirpalu - klausiu -"Kam tai?", atsako nuo "jaščiuro". Atidžiai apžiūrėjau savo kojas, bet jokių "jaščerų" nepamačiau. Muitinėje sugaišome virš valandos, bet įpatingai netikrino. Apie 5 val. pasiekiame Tašantą, kur "Gazelė" gana senokai mūsų laukia. Persikrauname daiktus, atsisveikiname ir išvažiuojame į Biiską. Pakeliui Koš-Agače pavalgome ir nusiperkame alaus.

Rugpjūčio 4. Apie 3-4 val. nakties pasiekiame Biisk. Išsikrauname prie stoties. Autobusas tik apie 7 val., tai ir miegame ant daiktų. Autobusas pasirodė dvi "mikrūškės", su daiktais paimti nenori, tad pasikeičiame bilietus į "Ikarus" išvykstantį tuo pačiu metu. Fredis su puse daiktų išvažiuoja su "Gazele" (truputį primokėjus pavyko susitarti). Novosibirską pasiekiame po kokių trijų valandų, persivežame daiktus į geležinkelio stotį. Laiko iki traukinio išvykimo daug, tad beveik visą dieną trinamės po Novosibirską. Išvažiuojame apie 11 val. vakaro.

Rugpjūčio 5-6. Įprastinė rutina važiuojant traukiniu.

Rugpjūčio 7. Apie 12 val. dienos atvažiuojame į Minską. Pasitryne po Minską, 18 val. išvažiuojame į Vilnių, kurį pasiekiame apie 10 val. Kelionė baigta...

_{Tekstas J.Endriukaičio. Nuotraukos M.Bernoto ir R.Lileikio.}